[LT] Pusės tonos istorija
Kas yra pats kiečiausias deadlifteris pasaulyje? Sunku vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą - juk jėgos sporte yra tiek daug federacijų su savomis taisyklėmis ir skirtingomis svorio kategorijomis. O kur dar visas galiūnų sportas, kuriame nestandartinio sudėjimo žmonės keistose šio pratimo variacijose daro pakartojimus su daugiau svorio, nei kad buvo kada nors judinta trikovės varžybose. Ar kiečiausias tas, kuris gali tiesiog atkelti didžiausią svorį klasikinėje šio pratimo variacijoje? O gal kitas atletas, kurio deadliftinto svorio ir kūno svorio santykis yra didžiausias? Arba tas, kuris kelia gražiausiai, efektingiausiai?
Klausimų daugiau nei atsakymų, todėl pirmiausia reikėtų susitarti dėl vertinimo kriterijų. Šį kartą teks nuliūdinti atletiškumo ir atletizmo fanus - kiečiausias bus tas, kuris tiesiog pakelia daugiau. Iš standartinio aukščio. Neišsižergus tiek, jog pėdomis liestų svorius ant štangos. Jeigu turite pretenzijų dėl pastarojo komentaro, galite kreiptis čia. O mėgstantiems skaičiuoti sportininkų svorius miligramais, išvedinėti rezultato santykius, aiškinti apie svertus, iš karto galima pateikti atsakymą - kiečiausias deadlifteris yra šis bičas - sportininko deadlifto ir svorio santykis yra 5.15 ir tikrai nepanašu, jog kas nors bent bandytų priartėti prie jo rezultato. Viena iš Lamar Gant sėkmės paslapčių - didelio laipsnio stuburo skoliozė arba kitaip - iškrypęs stuburas. Eilinis daktariūkštis, pamatęs jo stuburo rentgeno nuotrauką, būtų uždraudęs net prisiliesti prie štangos. Gerai, kad Lamaras nepaklausė ir ėmėsi liaudies medicinos - jis savo kondiciją išsigydė būtent deadliftais. O stuburo iškrypimas šiuo atžvilgiu jam tik padėjo, sutrumpindamas keliamos štangos distanciją.
Taigi, pereikime prie didelių vyrų ir rimtų svorių. Geresniam konteksto supratimui pradėsime nuo šiek tiek istorijos - tų laikų, kuomet buvo galima ant dviejų rankos pirštų (na, galbūt reikėtų ir kelių žmonių kojos pirštų, jeigu leistume naudoti ir deadlifto-nardymo kostiumą) suskaičiuoti žmones, atkeliančius daugiau nei 400 kilogramų. Įdomus faktas, jog beveik visi iš jų buvo galiūnai - turėjome ir keletą Lietuvos atstovų, galėjusių pasikėsinti į šį svorį. Pirmasis realus deadlifto proveržis įvyko 2006 metais, kuomet galiūnas-powerlifteris Anddy Bolton perlipo simbolinį 1000 svarų barjerą. Tiesa, šį veiksmą jis atliko naudodamas specialų kostiumą (nors klasikinėje (teisingoje) deadlifto variacijoje jis ir neprideda kosminių kilogramų skaičiaus ant štangos, bet vis tiek rezultatas ne toks jau grynas - oficialiais duomenimis geriausias Andy bandymas yra 437.5 kg). Ilgą laiką jis buvo tituluojamas deadliftų karaliumi, kol vienas nuoširdus Islandas neparodė, kaip iš tiesų reikia kelti štangą. 2011 metais Benedikt Magnusson tiesiog užsidėjo diržą, kaip bulius pribėgo prie svorio ir nušlavė deadlifto su ekipuote rekordą. Iškėlęs 460.4 kilogramus sveriančią štangą, plačiai nusišypsojo, pasakė, jog jis geriausias ir be jokių dramų ramiai sau nuėjo - net veido spalva liko nepasikeitusi. Po 3 metų Benedikt Magnusson nežymiai pagerino savo rekordą pasiekęs 461 kg rezultatą, tačiau naudojo ir deadlifto kostiumą, ir stapsus.
Vėliau gamta ilgą laiką gamta išliko balanse. Tiesa, galiūnai ir toliau sėkmingai stiprėjo ir pamažu artėjo prie šio svorio - dažniausiai prisirišę prie štangos raišteliais ir užtraukę štangą virš kelių lyg konvulsijų kamuodami užsiridendavo štangą iki pat viršaus. Iš naujosios kartos galiūnų statine jėga išsiskyrė vienas britas - paėmęs virš 100 kilogramų sveriančius hantelius (arba žmones), nesunkiai juos spausdavo ant kampinio suoliuko, o atkėlimuose bei pritūpimuose 400 kilogramų jam buvo toli gražu ne riba, taip grėsmingai lipdamas Benediktui ant kulnų. Ir tai įvyko - 2015 metais, už pusmetrio stovint Terminatoriui, jis išjudino 462 kilogramus iš vietos . Aišku, negalime sakyti, jog tai atliko tomis pačiomis sąlygomis, kaip Benny savo ledendiniame kėlime - iki pat pilvo jis buvo užsitempęs triko, o prie štangos prisirišęs 8-neto formos raišteliais. Jeigu reikėtų lyginti šį ir Benedink Magnusson bandymą, akivaizdu, jog pastarasis laimėtų šią vyriškumo dvikovą, juo labiau rekordas buvo pagerintas taip nežymiai. Tačiau Eddy buvo pačiame savo jėgų žydėjime, vis gerino rekordus ir galiausiai užsibrėžė ambicingą tikslą - būti pirmuoju žmogumi, kuris 500 kilogramų laikys savo rankose.
Prasukame laiką iki 2017 metų - pasaulio atkėlimo čempionatas, rengiamas Giants Live galiūnų federacijos. Jame dalyvavo visas deadlifterių elitas: Eddie Hall, Benedikt Magnusson, Jerry Prichet (šitas amerikietis paslapčia pasiekė pastarųjų lygį - sunkus darbas atsipirko) bei daug kitų sportininkų. Taisyklės paprastos - galima naudoti visą įmanomą amuniciją, svarbu, kad kojos būtų padėtos siauriau už rankas. Antras mėginimas - 465 kilogramų. Visiems vyrams su šiuo svoriu neiškilo problemų. Kelioliką minučių jie visi buvo pasaulio rekordininkai. Kitas svoris - 500 kilogramų. Į sceną įžengia Eddie: giliai kvėpuodamas prisiriša prie štangos, atlieka savo standartinę rutiną ir grifas jau virš kelių. Kojos pradeda kratytis (čia geras ženklas, kadangi keturgalviai dirba pagal paskirtį), po kelių akimirkų jis jau laiko svorį šalia lockout’o pozicijos. Lockout’as sunkus, galima dėl jo ginčytis, tačiau čia - galiūnų sportas: svarbiausia, kad kažkokiu būdu štanga atsirastų viršuje. Eddie palaiko štangą kelias sekundes, tuo parodydamas, jog svorį kontroliuoja, tuomet didingai nuleidžia štanga, bando atsirišti raištelius ir… praranda sąmonę. Po kelių akimirkų atsigauna, visi sveikina čempioną, o tai užima daug laiko - Jerry ir Benediktas vis dar laukia savo eilės. Jie įeina į aikštelę tik vėliau - pirmasis Jerry Prichet. Štanga pradeda kilti, viskas atrodo kaip ir neblogai, bet staiga ją paleidžia ir susiima už dvigalvio šlaunies raumens. Tokia ilga pertrauka ne į naudą - greičiausiai įsiplėšė hamstring’ą. Vėliau ateina ir Benny eilė. Jis - tikras užsivedimo meistras, atrodo kiekvieną kartą prieš maksimumą šaukiasi senuosius vikingų dievus. Toks ir turi būti mėginimas kelti maksimumą - galvoje nėra varianto, jog gali nepavykti. Nors protas ir užsivedęs, kūnas jau spėjo atšalti - bandymas nesėkmingas. Galbūt tai ir ne pagrindinis faktorius, kodėl nepavyko, galbūt nebuvo pasiruošęs 500 kilogramų, o tik 499, galbūt kitos problemos kamavo šį sportininką. Yra kaip yra - Eddie deadliftų karalius. Praėjus šiek tie laiko parašys knygą, kaip iškelti 500, apie jį sukurs dokumentinį filmą, o jis pasakos, jog galėjo atkelti ir daugiau, jei nebūtų dehidratavęs, kaip pamiršo savo artimųjų vardus po rekordinio kėlimo, kaip per pasiruošimą tekdavo naktis leisti deguonies kameroje. Jis savo tikslą pasiekė - vieną kartą tapo stipriausiu žmogumi pasaulyje ir įėjo į istoriją kaip pirmasis sportininkas, pakėlęs pusę tonos. Po šių varžybų Eddie užbaigė savo profesionalaus galiūno karjerą.
Prieš tai vykusias varžybas atpasakojau taip detaliai dėl to, jog daug kontraversijos sukėlė dar vieno islando noras pasikėsinti į pusę tonos. Šis galiūnas-aktorius-genetinis monstras, jau ilgą laiką griežė dantį ant Eddie ir jo rekordo. Ir iš tikrųjų - dabartiniame traumomis išretintame galiūnų elite Hafþór Júlíus Björnsson buvo kone vienintelis, pajėgus įveikti tokį svorį. Tiesa, verta paminėti trikovininko Ivan Makarov mėginimą atkelti 501 kg - nice try, kaip sakoma. Taigi, pirmasis Kalno bandymas - Arnold Classic 2019. Tai buvo jau ketvirtoji rungtis sunkiausiose pasaulyje tituluojamose varžybose, be to ir štanga buvo nestandartinė - ji kur kas ilgesnė ir lankstesnė nei įprastas štangos grifas. Veiksmo pradžioje ji suteikia pranašumą atletui, tačiau svoriams pilnai atsiplėšus nuo žemės štanga darosi nestabili ir tampa panaši į vieną iš labiausiai nepasisekusių išradimų sporto istorijoje (Hurricane Bar), kuris savo absurdiškumu atsilieka turbūt tik nuo Shake-Weight. Gal ir gerai, jog Thor’as neatkėlė - šį turnyrą jis ir taip laimėjo, o deadlifto rekordas turėtų būti gerinamas su IPF jėgos trikovės arba bent jau deadliftui skirtu grifu.
Einame prie kito pasikėsinimo į pusės tonos rekordą. Anksčiau paminėtos detalės apie Edžio atkėlimą bus svarbios, kadangi Thorą kritikavo nuo pat paskelbimo apie norą pagerinti rekordą dienos, o vienas didžiausių kritikų buvo tas pats Eddie Hall. Ne dėl to, kad bandys, o dėl to, kaip bandys - sumanė čia pasigerinti rekordą savo gym’e, sau patogioje aplinkoje su neaišku kokiais svoriais. Pradžioje iš tiesų gali taip pasirodyti, tačiau įsigilinus į aplinkybes iš esmės jo bandymas nedaug skyrėsi nuo legendinio pusės tonos atkėlimo:
- Iš anksto buvo paskelbta rekordo gerinimo diena ir laikas
- Bandymą stebėjo pasaulinio lygio teisėjas
- Svoriai buvo pasverti prieš kėlimą ir/arba kalibruoti
- Naudota identiška štanga
- Dalyviai(is) dalyvavo tik viename veiksme
- Pertraukos tarp priėjimų buvo palankios atletams
Deadlifto rekordas - pagerintas! Aišku, galime ginčytis dėl varžybų elemento - Eddie Hall’ą gyvai stebėjo 10 tūkstančių žmonių, o Thor’ą - tik keliolika. Tačiau tiesioginė atkėlimo transliacija vyko internetu, o turint galvoje didelę Game of Thrones serialo fanų bazę ir naujus geimingo draugus, rekordinis bandymas asmeniniame sporto klube žiūrovų skaičiumi gerokai aplenkė arenoje vykusį renginį. Be to, gan dažnas reiškinys, jog rekordai gerinami šou formatu, o ne vien rimtose varžybose tarp rungčių. Naivu tikėtis, jog kas nors pajėgtų atkelti 500 kilogramų po kelių sunkių galiūniškų rungčių - tik Thor’as vieną kartą pabandė, kas iš to gavosi – patys matėte.
Aš asmeniškai džiaugiuosi, jog deadlifto rekordas sugrįžo į Islandiją. Tačiau deadlifto karalius gali būti tik vienas. Kuomet Thoras atkels štangą plikomis rankomis ir be papildomų priemonių, šį titulą bus galima sąžiningai atiduoti jam. O dabar jis tik galiūniško deadlifto karalius (turint galvoje artėjantį bokso renginį, panašu, jog jis gali prarasti ir šį laipsnį bei likti su atidaužyta galva).
Long live the King!
